Šias kojas pagavau Prancūzijoje, kylančias į Mont Ventoux kalną

Tikriausiai vienas dažniausiai užduodamų klausimų kalbant apie dviračių sportą „Eurosport“ komentatorius Sergejus Kurdiukovas su kolega net pradėjo juoktis, kai sulaukė jo iš sekėjo Twitter’yje per šios dienos Tour de France transliaciją. Baigę juoktis – atsakė. Pradėjo nuo „nesvarbiausios“ priežasties.

• Estetika. „Įsivaizduokite gorilą su aptemptais dviratininko drabužiais“ ir „nesutikau nė vienos moters, kuriai nepatiktų“
• Masažai. „Be jų dviratininkų kojos per kelias savaites trunkančias ar net trumpesnes lenktynes pavirstų geležies gabalais“
• Medicininė pagalba. „Nukritus ir nusibrozdinus tokiu lietingu oru žaizdos užteršimas nuo prie plaukų prilipusio purvo – garantuotas. O kai būni su nuskustomis kojomis – gydytojas privažiuoja ir greitai nuplauna“

Ir galiausiai pradėjo pasakoti apie sunkiai paaiškininamą priežastį. Nors įvairūs tyrimai esą įrodę, kad neskustojos kojos tik dešimtosiomis procento dalimis kenkia dviratininkų aerodinamikai, tačiau nusiskutus atrodo, kad turi 25 procentais daugiau jėgų – „atrodo, kad kojos pačios kvėpuoja“.

Ir pasiūlė visiems išbandyti patiems

Sergejus Kurdiukovas – bene mėgiamiausias mano sporto komentatorius. Visą laiką jungiuosi rusų kalbą, kai „Eurosport“ transliuoja dviračių sportą. Net pats nuobodžiausias lygumų etapas neprailgsta klausantis jo pasakojimų apie dviračių lenktynių niuansus ar prisiminimų apie netoliese lenktynių trasos esantį viešbutėlį, kuriame jam prieš kelerius metus teko gyventi. Ir jumoro jausmą žmogus turi neblogą.

Tiesa, smagiai jis komentuoja ne tik dviračių sportą

Šioje scenoje šiemet grojo UNKLE, "Scissor Sisters", "Muse"

Norėčiau palyginti su “Be2Gether”, bet negaliu. Niekada jame nebuvau. Per tuos metus, kai vyksta šis lietuvių rengiamas festivalis, manęs niekas prie Baltarusijos sienos nepatraukė.

Galima mane kaltinti kaimietiškumu, kad domina “ne geriausią muzikinį turinį pateikiantys, o gražiame gamtos kampelyje, būtinai šalia vandens telkinio” (“Festivalių (ne)kultūra”, IQ, 2010 m. liepa) vykstantys renginiai, tačiau jau antrus metus iš eilės nugali ant Baltijos jūros kranto Latvijoje rengiamas “Positivus”.

Tačiau ne jūra patraukia. Pernai bilietą įsiūlė “Moby”. Šiemet galvojau riboti vasarinių pramogų biudžetą ir pasitenkinti Varšuvoje vykusiu AC/DC koncertu, bet kaip atsispirti, kai latviai vilioja “Muse”?

Nesupraskite klaidingai. Vis dėlto didžiausias tokių festivalių malonumų – ne gulėjimas paplūdimyje ir besaikis alaus gėrimas laukiant vėlai vakare pasirodysiančių žvaigždžių, o vaikščiojimas nuo scenos prie scenos ir pažintys su negirdėtomis grupėmis.

Atradimai džiugina, tačiau bilietus parduoda žvaigždės. O galimybė po šėlsmo nakties iš saulės prikaitintos palapinės kristi į Baltiją suteikia papildomos vertės. Todėl visiškai nesigraužiu dėl 350 litų bilietams ir palapinių miesteliui, 200 litų automobilio kurui, maždaug po 100 litų maistui ir gėrimams. Tiek viskas kainavo dviem žmonėms ir beveik viskas liko Latvijoje (išskyrus pusę degalams skirtos sumos).

Ir nors negaliu lyginti dviejų festivalių, viena mintis nuolat kirba mintyse. Susidaro įspūdis, kad latviai dirba rengdami šventę kviečiamiems žiūrovams, tuo tarpu mūsiškiai bando Dievo pamirštame užkampyje esančiame nuosavame kieme kažką susukti taip, kad galų niekas nerastų.

Dirbantys džiaugiasi būriais žiūrovų ir pajamomis, kiti – skaičiuoja nuostolius.

Mūsų virtualūs gyvenimai panašėja į filmo "Kitų gyvenimai" siužetą.

Rita – labai pasimetusi, nes naujas pažįstamas prisiekinėja meile ir net ima laisvą dieną, kad į oro uostą nuvežtų. Lauryną susuko radikulitas ir jis jau kelios valandos negali atsikelti iš lovos, o Kristina, Justina ir Goda keičia savo telefono numerius. Iš nuotraukų matyti, kad jos visos – žavingos merginos, tad naujuosius numerius užsirašiau. Gal kada nors paskambinsiu.

Nė vieno iš šių žmonių nepažįstų, tačiau lyg saugumo agentas galiu dirsčioti į jų gyvenimus. Nereikia brangios seklių technikos, užtenka “Facebook” socialinio tinklo paieškos laukelio.

Keli kompiuterių specialistai šią privačios informacijos saugumo problemą apnuogino sukurdami puslapį youropenbook.com ir siūlo pasiskaityti, kas praėjusią naktį prarado nekaltybę, o kas – sukčiavo per egzaminą. Net nereikia turėti paskyros “Facebook” tinkle.

Gerai, kad lietuviai gana uždari žmonės ir tokių dalykų viešai neskelbia. O gal tereikia ilgiau pašnipinėti?

Suvaldyti privatumo nustatymus “Facebook” socialiniame tinkle darosi vis sudėtingiau. Kažkada buvo vos keli laukeliai, o dabar reikia pereiti per keliasdešimt punktų, galimų pasirinkimų beveik du šimtai.

Maža to, kad pilnai suprastumėte, kaip veikia “Facebook” privačios informacijos saugojimo sistema, jums reikės perskaityti 5830 žodžių privatumo taisykles. Nytimes.com pastebi, kad taisyklės net ilgesnės nei jų konstitucija.

Priešingai konstitucijai privatumo taisyklės būna netikėtai keičiamos, nuolat ilgėja, o pasauliui atveriama vis daugiau detalių iš “Facebook” vartotojų gyvenimų. Po to tenka landžioti po nustatymus ir uždarinėti atviras duris.

Jeigu nekeitėte nustatymų, tai “Facebook” nepažįstamiems lankytojams atskleidžia jūsų vardą ir pavardę, leidžia paskaityti sienos įrašus, parodo nuotraukas, draugų sąrašą, žmones, kuriais žavitės, gaminius ir puslapius, kuriuos mėgstate. Tad jei juoko dėlei draugų paskatintas prisijungėte pavyzdžiui  prie grupės “Sexas ir sportas”, pagalvokite, kaip tai gali atrodyti jūsų būsimam darbdaviui.

Kaip keitėsi “Facebook” privatumo nuostatos per 5 metus galima pažiūrėti šiame grafike.

“Facebook” atstovai sako, kad jie nesijaučia kalti dėl pakeistų privatumo taisyklių. Į susirūpinusio vartotojo klausimą, kodėl visi privatumo nustatymai pagal nutylėjimą negali būti uždari, kompanijos viceprezidentas Elliotas Schrage’as atsakė, kad visi yra laisvi pasirinkti. Jei nenorite – nekelkite nuotraukų, nespauskite “Patinka” mygtuko, nerašykite žinučių į sieną.

Puslapis checkfacebook.com skelbia, kad 640 tūkstančių lietuvių naudojasi “Facebook”. Kuri dalis žino, kad privatumo nuostatos vėl buvo pakeistos? Pabandykime paspėlioti, kiek laiko Rita užtruktų, kol suprastų, kaip nuo pasaulio paslėpti savo abejones dėl meilės.

Tokiems vartotojams pradėti kurti puslapiai, kurie padeda užkamšyti informacijos nutekėjimo skyles. Vienas jų – reclaimprivacy.org. Amerikiečio programuotojo sukurta sistema patikrina jūsų “Facebook” paskyrą. Kai ką siūlo užtaisyti automatiškai, kai kuriuos nustatymus pasiūlo pasitikrinti pačiam.

Dar vienas “Facebook” vartotojams siūlomas sprendimas – zesty.ca/facebook. Įveskite savo paskyros vardą ar kodą, ir sistema parodys, kokius duomenis gali matyti jūsų nepažįstantys vartotojai.

„Facebook“ paskyrą galima ir ištrinti, tik šios galimybės teks paieškoti. Nustatymuose rodomas tik paskyros suspendavimo pasirinkimas. Tai reiškia, kad „Facebook“ ir toliau saugos jūsų informaciją, kurią bet kada panorėję galėsite atkurti.

Visiško pasitraukimo galimybės reikės ieškoti pagalbos skyriuje. Jeigu būsite atidūs – pamatysite į čia vedančią nuorodą (norint pamatyti reikia prisijungti prie „Facebook“). Tačiau net nuspaudus visus reikiamus mygtukus socialinis tinklas paskyrą ne iš karto panaikins. Paliekama laiko persigalvoti, tad visi duomenys bus saugomi dvi savaites. Be to, į pašto dėžutę atkeliaus laiškas su siūlymu paskyrą atkurti.

Tad jei planuojate ištrinti savo vaiko „Facebook“ paskyrą – galite nevargti ir net nepradėti ilgai truksiančio konflikto. Jei norės – vis tiek viską atsikurs.

Viso teksto neversiu, atpasakosiu eksperimento esmę.

Žiurkės buvo padalintos į tris grupes. Pirma maitinama žiurkėms įprastu maistu, antrai buvo duodama kiaulienos šoninės, dešrelių, pyragėlių ir kitokių tukinančių produktų, tačiau tik valandą per parą. Na o trečia žiurkių grupė šiais skanumynais galėjo mėgautis kiek tik norėjo. Graužikai buvo stebimi 40 parų.

Trečios grupės žiurkės ne tik aptuko, pasikeitė ir jų smegenys. Davikliai parodė, kad išsivystė pakantumas maisto teikiamam malonumui, tad norint pasijusti taip pat gerai reikėjo valgyti vis daugiau. Ir žiurkės rijo. Rijo net kai joms grėsė skausmas.

Po kiek laiko mokslininkai prie maisto atsidūrusias žiurkes pradėjo kratyti elektrošoku. Pirmosios dvi nustojo valgyti, o nutukusios – ne. Viskas kas joms rūpėjo – prisikimšti pilvus.

Tokie pat smegenų pakitimai išsivystydavo per ankstesnius eksperimentus, kai žiurkės galėdavo kiek nori vartoti kokaino ir heroino.

Mokslininkai pabrėžia, kad su žiurkėmis gautų rezultatų negalima tiesiogiai pritaikyti žmonėms. Esą žmonių elegesio negalima atkartoti, o eksperimentai su gyvūnai tik leidžia suprasti, kas vyksta mūsų viduje.

Gyvename baubų laikais. Prasidėjus paukščių gripui pradedame valgyti jautieną, o pasigirdus pranešimams apie grėsmingą kempinligę vėl grįžtame prie vištienos.

Pastaruoju metu Lietuvoje itin plačiai skamba valgyti netinkamo maisto tema, o amerikietis režisierius Talalas Jabaris į “Kino pavasarį” atvežė dar vieną baubą – mobiliojo ryšio antenų ir telefonų skleidžiamomis bangomis gąsdinantį dokumentinį filmą “Grėsmingas signalas” (Full Signal).

“Gero ryšio kaina – pavojus gyvybei. Apie tai kol kas tik šnibždamasi, o elektromagnetinės spinduliuotės sukeltų ligų istorijos kruopščiai slepiamos”, – rašoma filmo pristatyme.

Režisierius filme teigia, kad prieš 10 – 15 metų mobilusis ryšys mus pasiekė būdamas pernelyg pavojingas žmonėms naudotis, o dabar vyksta didelis eksperimentas, kaip jis mus visus paveiks.

Tema apie mobiliojo ryšio pavojus nėra nauja Lietuvoje. Retsykiais pasirodo pranešimų apie daugiabučių namų ar miestelių bendruomenių kovas su antenas keliančiais mobiliojo ryšio operatoriais. Vieni pasakoja apie antenų sukeliamus sveikatos sutrikimus, kiti atsikerta, kad viskas – normos ribose.

Nesiimu spręsti, kuri pusė šiame ginče teisi, tenoriu išdėstyti savo požiūrį į galvą keliantį naują baubą. Pradžiai reikia pasakyti, kad mobiliojo ryšio antenų ir “šiuolaikinio” maisto problemos – iš esmės skirtingos.

Kiaulę ar morką galima užauginti sveikai, tačiau tai brangiau kainuoja, tad pamirštama apie vartotojų sveikatą ir pirmenybė atiduodama pajamoms. Tokia situacija – šokiruojanti, nes turima galimybių tiekti švarų maistą, tačiau to nedaroma.

Su mobiliuoju ryšiu viskas kitaip. Filme neišgirdau faktų, kad yra sukurtos žymiai saugesnės, tačiau kur kas brangesnės mobiliojo ryšio tiekimo technologijos. Tik hipotetinis kaltinimas “jiems nerūpi alternatyvos paieškos, nes ir dabar gerai”.

O man atrodo priešingai – ši sritis dabar yra viena labiausiai tyrinėjamų. Milijonai protų ieško naujo “the next big thing”, kad iš sosto išverstų dabartinius technologijų lyderius.

Nesu užsispyręs kietakaktis, kad neigčiau mobiliojo ryšio ar bet kurių kitų elektromagnetinių bangų  įtaką žmonių organizmui. Režisierius pateikė informacijos apie žūstančias smegenų ląsteles, o žemėlapyje rodė, kad mirčių nuo vėžio aplink mobiliojo ryšio antenas būna daugiau nei kitose vietose.

Tačiau įvairiausius sveikatos sutrikimus sukelia ir automobilių išmetamos dujos, o kompiuterių ekranai kenkia akims. Grėsmių sąrašą galima tęsti, bet juk nepersėsime į arklio traukiamus vežimus, o biuruose nesėdėsime prie rašomųjų mašinėlių.

Šioje vietoje tiktų prisiminti Winstono Churchillio frazę, kad alkoholis jam davė daugiau, nei atėmė (I have taken more out of alcohol than alcohol has taken out of me). Ir mobilusis telefonas man duoda kur kas daugiau naudos, nei kelia grėsmių.

Dalį kaltės dėl tokio požiūrio turėtų prisiimti ir režisierius, nes nuomonę pakeisti turėjęs “Grėsmingas signalas” pritrūko ir argumentuotų įrodymų, ir paveikesnės kino kalbos.

Po filmo peržiūros “Kino pavasaryje” fiziku prisitatęs jaunas vyrukas režisieriaus paklausė, kodėl elektromagnetines bangas ir jų poveikį aptarinėja bendrosios praktikos gydytojas, poetė, rašytoja ir visuomenės veikėja, o ne tikri šios srities specialistai?

Man kyla tas pats klausimas. Netikiu, kad “daugiamilijardinė mobiliųjų telefonų industrija” būtų papirkusi ar kitaip nutildžiusi visus pasaulio universitetus, visus fizikus, biofizikus ar biologus.

Iš filmo kaip tik susidaro įspūdis, kad rimčiausi elektromagnetines bangas demaskuojantys tyrimai atliekami Skandinavijos šalyse, kurios yra vienos lyderių mobiliųjų telekomunikacijų pasaulyje (Ericsson, Nokia).

Man vis dar grėsmingiau atrodo neaišku kaip ruošiamas mūsų maistas.

***

Pastabos paraštėse

Tikrai baisu: filme nuskambėjo kaltinimas, kad JAV mobiliojo ryšio tiekėjai stato naujas antenas net kai jų nereikia, paprasčiausiai tam, kad laisvoje vietoje neatsirastų konkurentų antenų. Tikiuosi, kad Lietuvoje taip nesielgiama.

Nebloga idėja: sukurti zonas be mobiliojo ryšio. Leiskime žmonėms pasirinkti tokį gyvenimo būdą

Ironija: vaikščiojo gandas, kad filmas „Grėsmingas signalas“ atvežamas „Teo“ iniciatyva, tačiau bilietus padovanojo „Tele 2″

ALTO CONTRASTE Edgar AVG. nuotr.

„Specialistai perspėja, kad į Lietuvą atslenkantis gripas gali būti baisiausias per pastarąjį dešimtmetį“. Kaip manote, kada parašyta ši citata? Teisingai, šiemet. Tačiau ne prieš kelias dienas, o beveik prieš metus – 2009 m. vasario 15 d., prieš jau buvusią gripo epidemiją.

Ar ta baisioji epidemija užstrigo mūsų atmintyje? Kai kas buvo susirgęs, dauguma – ne. Kaip ir kiekvienais metais. Pacituoju: „Nors medikai baiminosi agresyvaus šį sezoną plintančio gripo viruso, didelių nuostolių jis kol kas nepridarė“.

Bet liga nenuleidžia rankų ir vėl ateina mūsų gąsdinti. Vėl prognozuojamas pats baisiausias gripas per pastaruosius dešimtmečius. Nebaisu?

O Ukrainoje jau mirė 53 žmonės! Kitaip sakant, iš vieno milijono Ukrainos gyventojų vienas mirė nuo gripo.

Ukrainos skaičiaus atitikmuo Lietuvoje – 3 mirtys.

Dar keletas raktažodžių į „Google“ ir randame: „Nuo gripo sukeltų komplikacijų Lietuvoje kasmet miršta 1-4 žmonės“. Kitur sužinome, kad oficiali statistika – dar ne viskas:

„Nors, oficialios statistikos duomenimis, Lietuvoje nuo gripo kasmet miršta po 1–2 žmones, specialistai neabejoja, kad daugelis su gripu susijusių mirčių „nurašomos“ į kitų patologijų (širdies, plaučių ir kt.) sąskaitą“.

Kaip išsiaiškinti tas nuslepiamas mirtis nuo gripo? Pabandome: „žinoma, kad 10% sergančiųjų gripu serga juo labai sunkia forma, o 2% pastarųjų miršta“. Skaitome toliau: „Lietuvoje šia liga kasmet suserga 30-100 tūkst. gyventojų“.

Tai reiškia, kad pačiais baisiausiais metais Lietuvoje sunkia gripo forma gali susirgti apie 10 tūkstančių gyventojų, o 200 jų numirti. Ne tokiais baisias metais miršta apie 60.

Po to skaitome kitur: „Kiaulių gripas iki šiol 191 pasaulio šalyje nusinešė daugiau kaip 4100 žmonių gyvybių“. Na ok, per kelias dienas mirčių skaičius „stipriai išaugo“. Iki 5,7 tūkstančių.

O pernai buvo rašoma, kad „kiekvienais metais nuo gripo pasaulyje miršta apie pusę milijono žmonių“.

Ar jaučiate skirtumą tarp pusės milijono ir 5,7 tūkstančių?

Nesu baigęs medicinos mokslų, nesu užkrečiamų ligų specialistas. Tačiau sugretinus kai kurias viešai skelbiamas naujienas man kyla klausimų, ar kiaulių gripas tikrai yra toks baisus, kaip apie jį kalbama. Ypač prisiminus seniau plačiai skambėjusias ir tikriausiai daug įvairių valstybių milijonų bei milijardų pareikalavusias juodligės, paukščių gripo, kempinligės epidemijas.

mpclemens nuotrauka

Lapkritis skelbiamas Nacionaliniu romano rašymo mėnesiu. Nežinau, ar ši iniciatyva labai paplitusi pasaulyje, bet oficialiame puslapyje jos aprašymus galima perskaityti ne tik angliškai, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų ir olandų kalbomis. Galima daryti išvadą, kad tuo užsiima ne tik amerikiečiai.

Iniciatyvos esmė tokia: užsiregistruoti puslapyje ir pasižadėti per mėnesį parašyti 50 tūkst. žodžių romaną (apie 175 puslapius). Rašyti reiktų pradėti lapkričio pirmąją, baigti – lapkričio 30-osios vidurnaktį.

Iniciatyva nori paskatinti žmones, galvose nešiojančius istorijos idėją, galų gale ją išlieti popieriuje.

Rašymui skirtas laikas ribojamas, tad svarbiausia rašant – ne kokybė, o kiekybė. Be jokios abejonės, parašysite daug šlamšto ir tai – labai gerai. Iniciatyva siūlo baigti baimintis dėl meninės savo tektų vertės, o paprasčiausiai lieti žodžius ant popieriaus. Jokio redagavimo – tik statymas nieko negriaunant. Ką daryti su tekstu, galėsite pagalvoti gruodį.

Prieš porą metų iniciatyvoje neva dalyvavo 100 tūkst. žmonių, o 15 tūkst. sugebėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą.

Step-by-step gidas, kaip prisijungti prie Nacionalinio romano rašymo mėnesio – čia. Nuo savęs pridedu, kad pabandyti įgyvendinti šį tikslą galima ir be jokio registravimosi. Tereikia sėsti ir rašyti. Kad Lietuvoje garsūs rašytojai ne tik mirtų, bet ir gimtų.

Technologiniai blogai net siūlo įvairias romanistams/scenaristams skirtas programas. Daugumos jų geriausia savybė – 30 dienų nemokama bandomoji versija. Tai yra būtent tiek, kiek trunka iniciatyva.

Manau, kad aš pabandysiu bent jau pradėti. Lapkritį net oras turėtų padėti rašyti: spėju, kad dėl lietaus, šlapdribos ir baisingo vėjo vakarais ir savaitgaliais bus galima tik namuose sėdėti. Ir rašyti.

Laikau save liberaliu ir tolerantišku žmogumi ir manau, kad sovietines skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto reiktų palikti. Negalima išbraukti iš Lietuvos istorijos 50 metų sovietų okupacijos ir nugriauti visą tai menantį palikimą.

Tačiau tai, kas stovi Slovakijos miesto Poprado (didesnis miestas greta kurortinių Aukštųjų Tatrų miestelių) centre, man jau atrodo šiek tiek per daug. Ar jie labai tolerantiški, ar jiems tiesiog nusispjauti?

Pirmas: abiturientai ir studentai nesiaubia prekybos centrų, tad galima ramiai ir be didelių eilių nusipirkti pieno bei duonos.

Antras: abiturientams ir studentams stebint prabangiai baruose alų geriančius „suaugusiuosius“ turi kilti neapsakomas noras mokytis, padaryti karjerą ir gauti tokią algą, kad galėtų sau leisti ateiti į barą išgerti alaus.

Tačiau net turėdamas pliusų, įstatymas yra kvailas.