Jeigu kada nors atidarysiu savo kavinę – ten nebus galima įsigyti kavos išsinešti. Jokių plastikinių ar popierinių puodelių. Kovosiu su madingu užkratu, kuris savo kelionę pradėjo JAV ir metai po metų vis plačiau žingsniuoja per pasaulį, o pastaruoju metu palengva užvaldo ir Lietuvą (bent jau sostinę Vilnių).
Paskaitinėju įvairius lietuviškus tinklaraščius. Dažname jų užkliuvo pagyros „Coffee Inn“ kavinei, svarstymai, kad be puodelio latte sunku įsivaizduoti savaitgalinį pasivaikščiojimą po miestą ir t.t., ir pan.
Tik neapsirikite. Šis įrašas ne apie „Coffee Inn“. Šio kavinių tinklo pavadinimą naudoju tik kaip simbolį (ir tuo pripažįstų, kad tinklo savininkai verslą vysto labai sėkmingai) reiškinio, kuris, kiek pamenu, prasidėjo „Statoil“ degalinėse.
Aš noriu pasakyti tik tai, kad viena – gerti kavą iš popierinio puodelio tik todėl, kad nėra kitos galimybės, o visai kas kita – eiti būtent į tokią užeiga, nors šalia yra ir tradicinės kavinės.
Kodėl kava popieriniuose puodukuose taip populiarėja? Turiu keletą versijų.
- Kavinėse draudžiama rūkyti, todėl filmo „Kava ir cigaretės“ gerbėjai turi pirkti kavą popieriniuose puodukuose ir eiti į parkus.
- Laiko stoka. Bėgdamas į darbą gali nusipirkti vienkartinį puoduką ir pakeliui jį išgerti. Aiškiau sakant – šiaip kavos negertų, bet jei jau suteikiama tokia galimybė, tai išgeria.
- Mada. Buvę pasauliniuose megapoliuose (Londonas, Niujorkas ir t.t.) ar papraščiausiai matę filmų, serialų, kuriuose herojai laksto su popieriniais puodukais rankose, nori tai daryti ir patys.
Trečioji priežastis, mano nuomone – pavojingiausia. Žmogus su popieriniu kavos puodeliu rankoje tapo kūrybingo, laisvo, apsišvietusio, kosmopolitiško, neformalaus ir gerą skonį turinčio miestiečio simboliu, o popierinių puodelių kavinė tampa „geriausia nauja vieta“ pakankamai išsilavinusių (ar besilavinančių) žmonių skaitomo leidinio rinkimuose.
Ir lai jie sau geria. Kiekvienas turi teisę gerti tai, kas jam patinka ir kaip patinka (išskyrus alų Sereikiškių parke).
Tik mane lengvai glumina tam tikras kavos popieriniuose puodeliuose gerbėjų nenuoseklumas. Jiems „greita“ kava gerai, o greitas maistas – nelabai. Šeimos (jaunos, kūrybingos, kosmopolitiškos ir turinčios gerą skonį) su vaikais eina į „Coffee Inn“, tačiau neina į „McDonalds“. Nusipirkę popierinį puodelį kavos į šuns dienas deda iš Holivudo plintantį šlamštą ir visą popkultūrą apskritai.
Jeigu elgtumėmės nuosekliai, tai mokydami vaikus valgyti sveiką maistą ir valgyti jį kultūringai (nesvarbu kur – namie ar restorane, tačiau būtinai su peiliu ir šakute), tai ir gerti kavą reiktų pratinti kultūringose kavinėse, su porcelianiniais puodeliais ir elegantiškais šaukšteliais.
Ir čia mes pasiekiame didžiausią problemą – juk Lietuvoje mes neturėjome kavos gėrimo kultūros. Ir neturime nė vienos kavinės, kur mūsų tėvai ir seneliai būtų gėrę kavą. Net „Literatų svetainės“ vietoje atsirado bankas, o sakykim Operos ir baleto teatras garsėja ne kava, o karštu šokoladu.
Gal todėl popieriniai puodeliai pas mus nesukėlė nepasitenkimo ir baimės, kokį buvo galima matyti skaitant straipsnius apie „Starbucks“ atėjimą į Paryžių. Juk tai „Les Deux Magots“ ir kitų net šimtmečius veikiančių kavinių miestas. Jose sėdėjo E.Hemingway, J.P.Sartre ir kiti kūrybingi, apsišvietę, kosmopolitiški miestiečiai.
Nedaugelis tuomet skelbė, kad „Starbucks“ Paryžiuje žlugs. Šešiasdešimtmečių paryžiečių pora gal ten ir neužsuka, tačiau jauni žmonės visur vienodi. Prancūziukai nori gerti tai, ką geria jų bendraamžiai iš studentų mainų programų, Facebook tinklalapio ar mėgiamų amerikietiškų serialų. Būtų keista, jeigu to paties nenorėtų ir lietuviai.
Visgi tikiu, kad net augant „Starbucks“ kartai prancūzai nepamirš savo kavos kultūros ir sulaukęs 60 metų galėsiu nuvažiuoti ir prisėsti Paryžiaus kavinėje, kurioje su mergina sėdėjau jaunatviškų klajonių laikais. Ir tikiuosi, kad nereikės į Paryžių vežti savo anūkų, kad jie pamatytų, jog kavą galima gerti ne tik iš popierinių puodelių.
Pabaigai apie likusį bastioną, kurio greitos kavos kariuomenė dar neužkariavo – Italiją. Kodėl ten dar nėra „Starbucks“? Įdomų paaiškinimą radau štai šiame straipsnyje.
Per dvidešimt metų „Starbucks“ nuo kavos pupelių pardavėjų iki pasaulinio kavinių tinklo išvystęs Howardas Schultzas užeigų koncepciją nusižiūrėjo nuo itališkų kavinukių, kur sveikinamasi su nuo vaikystės pažįstamu barmenu, sėdima, draugaujama, bučiuojamasi, diskutuojama, pykstamasi. Ir, be abejo, gurkšnojama kava.
Šia koncepcija seka ne tik „Starbuck“, bet ir kiti greitos kavos klonai visame pasaulyje. Tarp jų ir vilnietiškasis „Coffee Inn“.
O į Italiją „Starbucks“ neina, nes rizika nepateisina galimų laimėjimų. Kaip taikliai sako rusai – žaidimas nevertas žvakių. Juk jeigu italai šių kavinių nepamėgs – žlugs malonios itališko stiliaus kavinukės mitas. Tai būtų kur kas didesnis praradimas, nei keli doleriai, kuriuos sėkmės atveju būtų galima užsidirbti Italijoje.
P.S. Iki šiol prisimenu, kaip prieš porą metų lankydamasis Neapolyje mačiau policininkus, geriančius kavą iš termoso (žinant italų tradicijas – tikriausiai virta mamos), su mažyčiais mažyčiais espresso puodukais rankose. Ir jokių popierinių puodelių, jokių, neduok dieve, spurgų.
P.P.S. Ir baikime rudos spalvos skystį su karamelės, mėtų ar braškių skoniu vadinti kava.
