Išbandyta: paprasta rankinė mėsmalė marcipanamas gaminti tinka kur kas labiau nei elektrinis smulkintuvas. Mėsmalė migdolus traiško ir spaudžia aliejų, tuo tarpu smulkintuvas primala migdolų miltų.
Tiesa, marcipanai pavyksta ir iš vienos, ir iš kitos „medžiagos“, tačiau maltieji – kvapnesni ir skanesni.
Beje, karčiuosius migdolus (neįsivaizduoju, kur jų gauti Lietuvoje) keičiu brendžiu. Man patinka 
Spauskite ant paveiksliuko ir pamatysite didesnį. Daugiau į periodines lenteles sudėliotų maisto produktų rasite Khymos bloge.
Šventės nenumaldomai artėja. Tikriausiai todėl iš įvairiausių interneto užkampių į akis pradėjo lįsti smagūs dalykėliai, kurie pošventinę depresiją padarytų ne tokią depresišką. Abejoju, ar bent vieną įsigysiu, bet pasvajoti galima.
„Bugatti“ arbatinukas.
Nežinau, kodėl arbatinukui reikia tiek mygtukų, lempučių ir skaičiukų, tačiau jie traukia, lyg tas žiedas iš „Žiedų valdovo“. 185 svarai sterlingų.
„Dyson“ ventiliatorius
Ne tik traukia kaip žiedas, bet ir atrodo kaip žiedas. Kas namai būtų panašūs į kosminį laivą. 200 svarų sterlingų.
„mypressi TWIST“ nešiojamas espresso aparatas
Į darbo stalo stalčių. Kitą – į mašinos daiktadėžę. Ir dar vieną draugei į rankinuką. 169 doleriai.
Pasislėpęs kieme A.Smetonos gatvėje, prieš buvusią Generalinę prokuratūrą, atsidarė sumuštinių baras „Dineris“.
Dienos sriuba čia kainuoja 4 Lt, sumuštiniai – 6,5, salotos – po 7,5 Lt. Plačiau galite pasiskaityti jų puslapyje. Trumpa info iš ten:
Mūsų pačių gaminamas maistas skanus, o aptarnaujame greitai. Kasdien kepama balta duonelė puikiai tiks prie naminės sriubos, verdamos iš natūralaus jautienos sultinio. Mėsos, pieno produktus bei daržoves perkame tik iš Lietuvos augintojų. Sumuštiniams naudojame kiaulienos ir jautienos kumpį, kalakuto krūtinėlę, žuvį (konservuotas nesmulkintas tunas) bei mocarelos sūrį. Jeigu užsuksite pas mus, patys galėsite sukurti savo sumuštinį. Visą maistą parduodame ir išsinešimui.
Viskas atrodo idealu – vietoje keptos duonelės, ūkininkų daržovės, natūralus sultinys… Vis dėlto įmesiu keletą akmenėlių į jų daržą.
Pirma: darbuotojai labai malonūs ir paslaugūs, tačiau iki „aptarnaujame greitai“ dar toli. Jeigu prieš jus eilėje stovi du ar trys žmonės, nusiteikite – reikės palaukti. Panašios užkandinės užsienyje sukasi kelissyk greičiau. Vertėtų susėsti visiems darbuotojams ir panagrinėti, kuris procesas labiausiai stabdo.
Antra: padirbėti reikia ir sumuštinių receptų kūrėjams. Mano nuomone, kiaulainyje padažo buvo per daug, jo skonis nustelbė kitus produktus. Tačiau net ir tokie sumuštiniai žymiai geriau nei aliejumi permirkę „Wok to Walk“ makaronai.
Trečia: ant sienos kabantis TV rodė „Fashion TV“.
Net ir privardinęs trūkumų laikau už „Dinerį“ špygas, kad jiems kuo geriausiai sektųsi. Lai auga ir tobulėja, nes kokybiško greito maisto užkandinių Vilniuje trūksta.
Žiaumodamas sumuštinį prie staliuko mąsčiau: kodėl ši užeiga neveikė R.Pakso skandalo laikais, kai minios žurnalistų dienų dienomis sėdėdavo prie Generalinės prokuratūros… Būtų neblogą apyvartą pasidariusi.
Daugiau pirkti – ne visada pigiau. Net jeigu taip tikina etiketės. Šiandien tuo įsitikinau parduotuvėje „Rimi“, prekybos centre „Panorama“.
Įsidėjau į krepšelį 4 mėgiamus sūrelius ir eidamas toliau pro lentynas pamačiau, kad tos pačios rūšies sūreliai supakuoti po keturis. Ir užrašyta – „4 pigiau“.
Tokiomis pakuotėmis niekada nesižavėjau, nes ten greta mėgiamo sūrelio su spanguolėmis brukami dar trys ne taip patinkantys. Šįkart mane sustabdė kaina.
Keturių sūrelių pakuotė kainavo 3,15 Lt, o tuo tarpu atskiri sūreliai – po 69 centus, t.y. 2,76 Lt už keturis. Net grįžau pasižiūrėti: gal pigesni tik tie, mano mėgstami su spanguolėmis, o kiti – brangūs? Ne. Visų kaina vienoda – 69 centai.
Prekybos centras gali teisintis, neva atskirai parduodamų sūrelių tokia kaina, nes paskelbta akcija. Gali ir dar ką nors sugalvoti. Tačiau etiketė „4 pigiau“ nuo to teisingesnė nepasidaro…
moogs nuotrauka
Šį savaitgalį didelių eksperimentų virtuvėje nebuvo. Tik skaitymo iš vienos knygos apie pieno sudėti ir ypatybes
Dabar žinau, kad pienas yra šiek tiek rūgštus produktas, kuriam pasidarius dar rūgštesniam kai kurios sudėtinės dalys jungiasi tarpusavyje. Naudojantis šia ypatybe gaminami sūriai, jogurtai ir t.t.
Kaip šiomis žiniomis pasinaudoti savo virtuvėje – dar nesugalvojau
Bet jeigu jau užsiminiau apie pieną ir jo produktus – itin paprastas receptas, kaip pasigaminti namuose ledus.
Reikės šaldytų vaisių ir paprasto jogurto. Aš imu santykiu vienas prie vieno, bet nukrypimas į vieną ar kitą pusę neturėtų stipriai pakenkti. Dėl saldumo sykį esu naudojęs medų, esu dėjęs ir paprasto cukraus. Čia skonio reikalas – eksperimentuokite, kiek tik norite.
Metame viską į plaktuvą ir plakame. Lediniai vaisiai tiek atšaldo visą masę, kad ji tampa pakankamai tiršta – panaši į ledus „Valentino“ ar „Soprano“ ledainėse.
Valgyti reikia greitai, nes palengva viskas virsta į skystį.
Kovo 11 d. švenčiau namie gamindamas geltoną, žalią ir raudoną želė. Didžiausias jos ypatumas: geltona dalis – su tekila, žalia – su sambuka, raudona – su lietuviška degtine.
Želė pagaminta ne iš grynų gėrimų (tekila, sambuka ir degtinė sudaro vieną penktąją želė gaminimui paruošto skysčio), tačiau artimiausiu metu planuoju eksperimentuoti gamindamas želė vien iš alkoholio. Tik, aišku, ne tokius didelius kiekius. Bus vieno kąsnio alkoholinė želė – „shotas“, arba šiek tiek didesni „long drink’ai
Želė gaminau spalvas pildamas atvirkščiai, nes tikėjausi savo kūrinius išversti iš stiklinių. Deja, jie nestovėjo, nes buvo per minkšti.
Viena didesnių problemų gaminant alkoholinius želė – jos stingimas. Kuo stipresnis gėrimas, tuo daugiau želatinos reikia jam sustingti.
Tinkamos proporcijos teks ieškoti bandymų ir ragavimų metodu
Keletas receptų ir plačiau apie tokius „desertus“ galima pasiskaityti čia.
Pagaliau Lietuvoje galima įsigyti tikro prancūziško sidro. Gėrimą aptikau „Vynotekoje“, prekybos centre „Panorama“.
Kaip sakė pardavėja, šio gėrimo įsigyti galima jau maždaug mėnesį. Reikia tikėti, kad po mėnesio jis nedings iš lentynų.
Kaina – 15,99 Lt. Tai daugiau nei reikia mokėti už lietuviškus birzgalus, tačiau paragavę prancūziško suprasite, jog pas mus gaminamo ir nepilnamečiams prisigerti skirto gėrimo net negalima vadinti sidru.
Užsukau į naujai atsidariusią viešojo maitinimo įstaigą Vilniuje, Vilniaus gatvėje – vadinasi „Wok to Walk“.
Trumpai apie maistą. Perkamas valgis susideda iš dviejų dalių: pirmiausia makaronai, ryžiai ar daržovės su pasirenkamu padažu už 11,90 Lt, po to gali prisidėti sau patinkančių priedų. Jų yra vienuolika, kainos svyruoja nuo 2 Lt (brokoliai, paprika, bambuko ūgliai, ananasas) iki 5 Lt (jautienos filė, krevetės).
Pietūs makaronai su kiaušiniu ir šiek tiek daržovių + jautienos filė + paprika, kainavo 18,90 Lt. Sotu, bet brangoka.
Beveik dviem litais pigesnius dienos pietus galima suvalgyti greta esančiame japonų restorane „Osaka“. Ir aplinka malonesnė, ir kepamo aliejaus kvapo nesijaučia.
Tačiau po kelių bokalų alaus ar kelių butelių vyno naktipiečiams „Wok to Walk“ kuo puikiausiai tiks. Penktadienį ir šeštadienį dirba iki 3 val. nakties.
„The Globe Mail“ (nuotrauka iš ten) išspausdino interviu su Hervé This, prancūzų chemiku, kurio domėjimosi sritis – molekulinė gastronomija. Vieni jį laiko kulinarijos tradicijų naikintojų, kiti – guru.
Šiame interviu jis trumpai apibūdiną santykį tarp maisto gaminimo ir mokslo:
Terminas „molekulinė gastronomija“ šiuo metu siejamas su tokiais virtuvės šefais kaip Ferran Adria, bet jūs nesutinkate su jo vartojimu. Kodėl?
Jie užsiima molekulinio maisto gaminimu. Molekulinė gastronomija yra mokslas, molekulinio maisto gaminimas yra maisto gaminimas, o virėjai – ne mokslininkai.
Ką galite atsakyti žmonėms, kurie jus kritikuoja dėl maisto ir jo gaminimo nužmoginimo?
Atsakymas paprastas. Įsivaizduokite, kad su savo meile vaikštinėjate šviečiant mėnuliui. Jūs suprantate, kodėl mėnulis šviečia. Bet ar nuo mylite mažiau? Ne.
Visą interviu galite pasiskaityti čia. Jame H.This pateikia ir dešimt elementarių „virtuvinio“ mokslo taisyklių. Pavyzdžiui: vanduo verda 100 laipsnių temperatūroje ir ne kitaip
Twitteris Lrytas.lt videonaujienos