Laikau save liberaliu ir tolerantišku žmogumi ir manau, kad sovietines skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto reiktų palikti. Negalima išbraukti iš Lietuvos istorijos 50 metų sovietų okupacijos ir nugriauti visą tai menantį palikimą.
Tačiau tai, kas stovi Slovakijos miesto Poprado (didesnis miestas greta kurortinių Aukštųjų Tatrų miestelių) centre, man jau atrodo šiek tiek per daug. Ar jie labai tolerantiški, ar jiems tiesiog nusispjauti?
Sekmadienį lankiausi Rygoje ir pasinaudojau proga prisipilti pigaus latviško benzino. „Neste“ degalinėje litras kainavo 0,575 lato, arba maždaug 2,81 lito pagal oficialų Lietuvos banko kursą. Arba – maždaug puse lito brangiau nei Lietuvoje.
Ar verta važinėti į Latviją pigių degalų prisipilti? Mano atveju – nelabai.
Nuo tėvų namų iki Rygos – apie 100 kilometrų. Juos nuvažiuoti reikia apie 15 litrų degalų, arba – 42 litų, jeigu piltume benziną Rygoje.
Į mano mašinos baką telpą 65 litrai, tad labai tiksliai apskaičiavęs degalų sąnaudas ir latvišką degalinę pasiekęs su visiškai tuščiu baku galiu sutaupyti tik 32,5 litus.
Aišku, keletas degalinių yra ir pakeliui į Rygą (važiavau iš Biržų per Germaniškį), tačiau jos nepriklauso didesniems tinklams ir benzinas jose pastebimai brangesnis nei Rygoje. Galbūt dėl neva prasidėjusio benzinų kainų karo.
Ilgąjį Joninių savaitgalį pervažiavau Latvijos pajūrį nuo Lietuvos pasienio iki Kolkos rago, per Kuršžemę, tuomet iki Rygos ir vėl į Vilnių.
Kelionėje automobiliu užtrukome 3 dienas. Automobilių iš Vilniaus į Vilnių sukorėme apie tūkstantį kilometrų. Kadangi pabrangus benzinui vėl prisiminiau, kad esu įsigijęs automobilį su dujų įranga, degalai kainavo apie 160 litų.
Pirmą dieną kelionė iš Vilniaus į Klaipėdą, apsilankymas prekybos centre maistui įsigyti. Gerai, kad taip padarėme, nes iki Liepojos jokios už akių užkliūnančios parduotuvės ar kavinės nepastebėjome.
Pirmąją naktį nakvojome palapinėje Jūrmalciems kaime, maždaug 20 kilometrų prieš Liepoją. Kempingas tvarkingame bobutės kiemelyje kainavo 3 latus. Pajūris – visiškai tuščias. Viršuje esanti nuotrauka būtent iš ten.
Jeigu ne mokslų metų pabaigos atšvęsti atvažiavę Liepojos moksleiviai – būtų stovėjusios tik 3 palapinės: jaunos lietuvių šeimos, pagyvensių latvių ir mūsų. Latviai moksleiviai mokslo metų pabaigą šventė labai tvarkingai, vietoje degtinės rinkosi tinklinį ir futbolą, tad miegoti netrukdė.
Antrą dieną laukė kelionė į Liepoją. Netyčia pakliuvome į sekmadieninį turgų, kuris prieš Jonines buvo pilnas ąžuolo vainikų, lauko gėlių puokščių ir kito šventėms skirto gėrio.
Liepojos turgus (neabejoju, kad prieš Jonines taip atrodo visi Latvijos turgūs – tokį pat mačiau ir Rygoje), kažkuo primena Vilnių per Kaziuko mugę ar ankstyvą Velykų sekmadienio rytą. Ten vainikai ir gėlės, pas mus – tradicinės kadaginės verbos ir vilnietiškos iš spalvotų džiovintų žolelių.
Joninių tradicijos persekiojo visos kelionės metu. Matėme daugybę latvių automobilių apkaišytų lauko gėlėmis ir šiaip žolelėmis. Vieną net sutikome jau įvažiavę į Lietuvos teritoriją. Tėvynėn grįžtantys latviai sustoję lietuviškoje pievoje puošė savo mašiną.
Po Liepojos sustojome Pavilosta miestelyje. Šis man pasirodė kaip ekstremalių vandens pramogų sostinė. Skraidė jėgos aitvarai, burlentės, o pora merginų į jūrą lipo net su banglentėmis. Vėjas buvo stiprus.
Po Palivostos – Jūrkalnė. Į Baltijos jūrą galima pažiūrėti nuo aukšto skardžio – sunku patikėti, kad tokių galima surasti prie Baltijos. Pakrantėje – kriauklės, akmenys, medžių nuolaužos…
Toliau – Liepojos Ventspilio eilė. Toks įspūdis, kad lietuvių ten daugiau nei latvių. Jeigu tautiečiai staiga nuspręstų nebevažiuoti į šį miestą, jį ištiktų rimta ekonominė krizė. Lietuvių kalba skamba kavinėse, gatvelėse ir uosto krantinėje. Kiekvieno lietuvio pareiga – nusifotografuoti prie visų pakrantę puošiančių karvių. Aš iš principojų nefotografavau, o uosto vaizdelis – žemiau.
Iš Liepojos Venstpilio patraukėme į kelionės tikslą – Kolkos ragą, vietą, kur Baltijos jūra susijungia su Rygos įlanka. Jeigu rinksitės tą patį kelią – pajūriu nuo Liepojos iki Kolkos, pasiruoškite kelioms dešimtims kilometrų žvyrkelio. Yra ir kitas kelių, tačiau reikia daryti pakankamai didelį lanką. O saulelė net ir ilgiausią metų dieną jau vakarop…
Kolkos rage visi atsistoja prie akmenų krūvos ir fotografuojasi su fone matomu švyturiu. Jis nuo kranto nutolęs apie 5 km ir žymį vietą, kur jau saugu įplaukti į Rygos įlanką. Informacinėje lentoje rašoma, kad prieš pastatant šį švyturį daug laivų dūždavo seklumoje, teigiama, kad šioje vietoje – vienas didžiausių laivų kapinynų Baltijos jūroje.
Iš Kolkos Rygos įlankos pakrante, per daugybę miestelių ir kaimelių (Jūrmala vienas iš jų) nuvažiavome iki Rygos, kur viešbutyje praleidome antrą naktį. Viešbutis vadinosi Best. Kaina apie 200 litų už dvivietį kambarį.
Pats viešbutis panašus į renovuotą bendrabutį, tačiau lovos buvo patogios, vonios kambarį nors ir mažą, bet galima pavadinti mielu, o štai pusryčių patalpa gerokai per maža tokio dydžio viešbučiui. Stovint su lėkšte eilės prie stalo reikėjo palaukti. Beje, svečiai beveik vien lietuviai.
Trečia diena – pasitrainiojimas po Rygą. Tiksliau po jos prekybos centrus, nes patį miestą jau ne kartą esame apžiūrėję. Vakarop – kelionė namo.
Visą kelionę oras buvo nuostabus, tik Rygoje šiek tiek lynojo. Tuo tarpu Lietuvoje likę žmonės pasakojo apie debesis, liūtis ir audras.
Daugiau nuotraukų iš kelionės galima apžiūrėti mano Flickr svetainėje.
Keletą dienų buvau Milane. Nieko rimto su drauge neveikėm: pasibastėm po miestą, parduotuves ir tiek. Deja, bet „Prada“ batų nenusipirkom 
D&G akinių irgi.
Keletas trumpų pastebėjimų apie keliones į šį Italijos miestą. Kolegės rekomenduotas apsigyvenau centrinės stoties rajone ir visiškai dėl to nesigailiu. Iki miesto centro galima nueiti ir pėsčiomis (pirmą dieną tai buvo labai paprasta, antrąją jau naudojomės metro). Jis ten kainuoja vieną eurą, bilietus labai patogu pirkti automatiniuose terminaluose.
Šeštadienį stoties rajone, Mercante gatvėje vyksta turgus, kur daug daržovių, vaisių, mėsos, sūrių ir truputis gariūninių „šmutkių“. Viršuje – nuotrauka iš to turgaus. Apačioje – dar kelios.
Gyvenau viešbutyje „Malta“. Tik vienos žvaigždutės, tačiau tikrai smagus viešbutukas: švarus, netoli centro, netoli metro stotelės, draugiškas personalas ir t.t. Rezervavau per bookings.com. Kolegė rekomendavo naudotis Venere.com paslaugomis – neva ten šiek tiek pigiau už viešbutį gaunasi, tačiau tas puslapis keletą kartų atmetė mano kreditinę kortelę. Esą nepavyko su banku susisiekti.
Naktis dviviečiame kambaryje kainavo 100 eurų. Būtent tą savaitgalį tai buvo vienas pigiausių pasiūlymų. Matyt todėl, kad vyko Milano mados savaitė. Kiek tikrinau kitas dienas – beveik dvigubai pigiau buvo. Deja, lėktuvo bilietai jau buvo nupirkti.
Neesminiai „Maltos“ trūkumai: neturi kavinės ar restorano (vyną teko pirkti parduotuvėje ir neštis į kambarį), nėra interneto (iš kitos pusės – per atostogas tai pliusas), į rozetes įkišti įmanoma tik mobilaus telefono įkroviklius, nešiojamojo kompiuterio laidą būtų galima nebent įkalt koja.
O pats miestas… Anksčiau yra tekę būti Neapolyje. Tai anas miestas man kur kas labiau itališkas pasirodė. Siauros gatvelės, ant virvės nuleistuose kibiruose pirkėjai penktame aukšte iš parduotuvės pirmame kylanti žuvis, džiūstantys skalbiniai… Bet ir Milane gražu – nors matosi daug prabangių parduotuvių krepšius tempiančių rusų ir gatve pėdinantis Žilvinas Grigaitis. Be krepšių, tačiau su akiniais
Tačiau mane ypač žavėjo dviračiai ir motoroleriai bei jiems sudarytos sąlygos tiek važiuoti, tiek stovėti.
Kai ateisite į pagrindinę miesto aikštę prie Duomo katedros – saugokitės „draugystės virvučių“, gėlių ir maisto balandžiams pardavėjų. Nors puikiai žinojau jų darbo metodus,dvi virvutes vis tiek teko įsigyt
Keli vaizdai iš aikštės.
Viena nuotrauka – iš katedros.
Pora šiaip iš miesto.
Milano Malpensa oro uostas man pasirodė vienas klaidžiausių kiek esu buvęs. Atėjęs į pirmo aukšto salę (iki ten atveža autobusas iš miesto – kainuoja 6 eurus į vieną pusę, važiuoja nuo Centrinės stoties) – niekur nerasi nuorodų, kur rasti registraciją į skrydį. Kabančiuose monitoriuose – tik lėktuvo atvykimo tvarkaraščiai.
Užlipęs į antrą aukštą randi ilgiausią eilę žmonių, laukiančių prie apsaugos rentgeno aparatų. Apėjęs ir apžvalgęs eilę iš visų pusių vis dėlto supranti, kad tai skirta tiems, kurie jau įsiregistravo ir jau ruošiasi lipti į lėktuvą – eini dairytis toliau. Kol trečiame aukšte galiausiai randi registracijos skyrių.
Bent jau mums registracija užtruko labai ilgai. Atvykę į oro uostą beveik prieš tris valandas, – vos spėjom į lėktuvą.
Twitteris Lrytas.lt videonaujienos