andriaus.v nuotrauka iš čia
Į gatves mojuodamas vėliava nėjau.
Nedainavau „ašara Dievo aky“ (ir kodėl per šventes tokios liūdnos melodijos Lietuvoje skamba?).
Nežygiavau Gedimino prospektu (nepakeliui man su skustų kvailių gauja).
Aš gaminau maistą. Tradicinį lietuvišką maistą.
Šeštadienį įsigijęs Birutės Imbrasienės knygą „Lietuvos kulinarijos paveldas“ ir visą šventinį antradienį praleidau prie puodų. Knyga man priminė keletą patiekalų, kuriuos pamenu iš vaikystės, iš močiutės ruošto maisto.
Pirmiausia kepiau mielines bandeles su lašinukais. Subjektyvia kepėjo nuomone, jos pavyko kur kas skanesnės nei parduodamos mūsų prekybos centruose.
Imame pusę kilogramo miltų, ketvirtį litro vandens, gabaliuką sviesto, 20 gramų mielių. Pieną pašildome, jame ištirpiname mieles. Ištirpiname sviestą. Pilame viską į miltus ir minkom minkom minko. Po to dedame šiltai, kad „pakiltų“.
Įdarui – pakepiname lašinukų, supilame supjaustytus svogūnus. Šiek tiek kvapiųjų pipirų, gvazdikėlių, cinamono.
Ką daryti vėliau, manau susivoksite patys 
Antras patiekalas – plociniai. Tai toks mistiškas patiekalas iš Biržų krašto. Jis aprašytas ir B.Imbrasienės knygoje. Nieko sudėtingo: imame miltų, vandens, įdedame druskos, viską sumaišome į tešlą, kurią galima kočioti. Kai pasidarbavę kočėlu tešlą padarome kelių milimetrų storio – supjaustome peiliu į gabaliukus ir dedame virtį į pasūdytą vandenį.
Knygoje rašoma, kad plociniai buvo verdami ir valgomi vietoje duonos, kai per dideles talkas jos pritrūkdavo. Tačiau aš pamenu kiek kitokią versiją.
Močiutė prie plocinių ištroškindavo raugintų kopūstų, padarydavo bulvių košės. Viską aplaistydavo paspirgintais lašinukais. Ir tai darydavo, nors namie duonos būdavo
Siūlau ir jums pabandyti. Tikrai skanu.
