„Noriu nusipirkti vilą, bet neturiu galimybių. Turiu galimybę nusipirkti ožką, bet nenoriu“, – keldamas tostą už tai, kad norai ir galimybės sutaptų sakė filmo „Kaukazo belaisvė“ herojus.
Seniai seniai, šio amžiaus pradžioje, buvau išvažiavęs į Slovakiją, aukštuosius Tatrus. Tik pradėjęs dirbti, nusipirkęs mašiną. Šalis netolima, nebrangi, bet kelionei teko šiek tiek pataupyti.
Keltuvu pasikelti iki aukščiausios jų viršukalnės Lomnický štit pinigų pagailėjau. Tą šimtą litų nusprendžiau geriau skirti maistui, alui ir lauktuvėms. Tuomet mąsčiau, kad kada nors į Tatrus sugrįšių ir pasikelsiu į tą kalniuką. Taip ir atsitiko.
Atlyginimas dabar – gerokai paaugęs. Du bilietai aukštyn ir žemyn šeimos biudžeto nenuskurdino. Tik tuos pinigus uždirbinėdamas kelionę į kalnus sau gali leisti tik lapkričio pradžioje. Kai pakilęs į 2 km 600 m. aukštį vietoje įspūdingos kalnų panoramos pamatai štai tokį vaizdelį:
Mačiau tik sniegą po kojomi. Teks dar kartą važiuoti 
O kad įsivaizduotumėte, ko netekau – to paties kalno nuotrauka iš apačios. Kitą dieną oras buvau jau kur kas geresnis…
Tai pakelkime taurę už tai, kad būtų ne tik pinigų, bet ir galimybių bei laiko tuos pinigus prasmingai išleisti.
