Išbandyta: paprasta rankinė mėsmalė marcipanamas gaminti tinka kur kas labiau nei elektrinis smulkintuvas. Mėsmalė migdolus traiško ir spaudžia aliejų, tuo tarpu smulkintuvas primala migdolų miltų.
Tiesa, marcipanai pavyksta ir iš vienos, ir iš kitos „medžiagos“, tačiau maltieji – kvapnesni ir skanesni.
Beje, karčiuosius migdolus (neįsivaizduoju, kur jų gauti Lietuvoje) keičiu brendžiu. Man patinka 
ALTO CONTRASTE Edgar AVG. nuotr.
„Specialistai perspėja, kad į Lietuvą atslenkantis gripas gali būti baisiausias per pastarąjį dešimtmetį“. Kaip manote, kada parašyta ši citata? Teisingai, šiemet. Tačiau ne prieš kelias dienas, o beveik prieš metus – 2009 m. vasario 15 d., prieš jau buvusią gripo epidemiją.
Ar ta baisioji epidemija užstrigo mūsų atmintyje? Kai kas buvo susirgęs, dauguma – ne. Kaip ir kiekvienais metais. Pacituoju: „Nors medikai baiminosi agresyvaus šį sezoną plintančio gripo viruso, didelių nuostolių jis kol kas nepridarė“.
Bet liga nenuleidžia rankų ir vėl ateina mūsų gąsdinti. Vėl prognozuojamas pats baisiausias gripas per pastaruosius dešimtmečius. Nebaisu?
O Ukrainoje jau mirė 53 žmonės! Kitaip sakant, iš vieno milijono Ukrainos gyventojų vienas mirė nuo gripo.
Ukrainos skaičiaus atitikmuo Lietuvoje – 3 mirtys.
Dar keletas raktažodžių į „Google“ ir randame: „Nuo gripo sukeltų komplikacijų Lietuvoje kasmet miršta 1-4 žmonės“. Kitur sužinome, kad oficiali statistika – dar ne viskas:
Kaip išsiaiškinti tas nuslepiamas mirtis nuo gripo? Pabandome: „žinoma, kad 10% sergančiųjų gripu serga juo labai sunkia forma, o 2% pastarųjų miršta“. Skaitome toliau: „Lietuvoje šia liga kasmet suserga 30-100 tūkst. gyventojų“.
Tai reiškia, kad pačiais baisiausiais metais Lietuvoje sunkia gripo forma gali susirgti apie 10 tūkstančių gyventojų, o 200 jų numirti. Ne tokiais baisias metais miršta apie 60.
Po to skaitome kitur: „Kiaulių gripas iki šiol 191 pasaulio šalyje nusinešė daugiau kaip 4100 žmonių gyvybių“. Na ok, per kelias dienas mirčių skaičius „stipriai išaugo“. Iki 5,7 tūkstančių.
O pernai buvo rašoma, kad „kiekvienais metais nuo gripo pasaulyje miršta apie pusę milijono žmonių“.
Ar jaučiate skirtumą tarp pusės milijono ir 5,7 tūkstančių?
Nesu baigęs medicinos mokslų, nesu užkrečiamų ligų specialistas. Tačiau sugretinus kai kurias viešai skelbiamas naujienas man kyla klausimų, ar kiaulių gripas tikrai yra toks baisus, kaip apie jį kalbama. Ypač prisiminus seniau plačiai skambėjusias ir tikriausiai daug įvairių valstybių milijonų bei milijardų pareikalavusias juodligės, paukščių gripo, kempinligės epidemijas.
Spauskite ant paveiksliuko ir pamatysite didesnį. Daugiau į periodines lenteles sudėliotų maisto produktų rasite Khymos bloge.
mpclemens nuotrauka
Lapkritis skelbiamas Nacionaliniu romano rašymo mėnesiu. Nežinau, ar ši iniciatyva labai paplitusi pasaulyje, bet oficialiame puslapyje jos aprašymus galima perskaityti ne tik angliškai, bet ir vokiečių, prancūzų, ispanų ir olandų kalbomis. Galima daryti išvadą, kad tuo užsiima ne tik amerikiečiai.
Iniciatyvos esmė tokia: užsiregistruoti puslapyje ir pasižadėti per mėnesį parašyti 50 tūkst. žodžių romaną (apie 175 puslapius). Rašyti reiktų pradėti lapkričio pirmąją, baigti – lapkričio 30-osios vidurnaktį.
Iniciatyva nori paskatinti žmones, galvose nešiojančius istorijos idėją, galų gale ją išlieti popieriuje.
Rašymui skirtas laikas ribojamas, tad svarbiausia rašant – ne kokybė, o kiekybė. Be jokios abejonės, parašysite daug šlamšto ir tai – labai gerai. Iniciatyva siūlo baigti baimintis dėl meninės savo tektų vertės, o paprasčiausiai lieti žodžius ant popieriaus. Jokio redagavimo – tik statymas nieko negriaunant. Ką daryti su tekstu, galėsite pagalvoti gruodį.
Prieš porą metų iniciatyvoje neva dalyvavo 100 tūkst. žmonių, o 15 tūkst. sugebėjo pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Step-by-step gidas, kaip prisijungti prie Nacionalinio romano rašymo mėnesio – čia. Nuo savęs pridedu, kad pabandyti įgyvendinti šį tikslą galima ir be jokio registravimosi. Tereikia sėsti ir rašyti. Kad Lietuvoje garsūs rašytojai ne tik mirtų, bet ir gimtų.
Technologiniai blogai net siūlo įvairias romanistams/scenaristams skirtas programas. Daugumos jų geriausia savybė – 30 dienų nemokama bandomoji versija. Tai yra būtent tiek, kiek trunka iniciatyva.
Manau, kad aš pabandysiu bent jau pradėti. Lapkritį net oras turėtų padėti rašyti: spėju, kad dėl lietaus, šlapdribos ir baisingo vėjo vakarais ir savaitgaliais bus galima tik namuose sėdėti. Ir rašyti.
Šventės nenumaldomai artėja. Tikriausiai todėl iš įvairiausių interneto užkampių į akis pradėjo lįsti smagūs dalykėliai, kurie pošventinę depresiją padarytų ne tokią depresišką. Abejoju, ar bent vieną įsigysiu, bet pasvajoti galima.
„Bugatti“ arbatinukas.
Nežinau, kodėl arbatinukui reikia tiek mygtukų, lempučių ir skaičiukų, tačiau jie traukia, lyg tas žiedas iš „Žiedų valdovo“. 185 svarai sterlingų.
„Dyson“ ventiliatorius
Ne tik traukia kaip žiedas, bet ir atrodo kaip žiedas. Kas namai būtų panašūs į kosminį laivą. 200 svarų sterlingų.
„mypressi TWIST“ nešiojamas espresso aparatas
Į darbo stalo stalčių. Kitą – į mašinos daiktadėžę. Ir dar vieną draugei į rankinuką. 169 doleriai.
Laikau save liberaliu ir tolerantišku žmogumi ir manau, kad sovietines skulptūras ant Vilniaus Žaliojo tilto reiktų palikti. Negalima išbraukti iš Lietuvos istorijos 50 metų sovietų okupacijos ir nugriauti visą tai menantį palikimą.
Tačiau tai, kas stovi Slovakijos miesto Poprado (didesnis miestas greta kurortinių Aukštųjų Tatrų miestelių) centre, man jau atrodo šiek tiek per daug. Ar jie labai tolerantiški, ar jiems tiesiog nusispjauti?
Keistokas Seimo sprendimas drausti prekybą alkoholiu parduotuvėse turi ir pliusų.
Pirmas: abiturientai ir studentai nesiaubia prekybos centrų, tad galima ramiai ir be didelių eilių nusipirkti pieno bei duonos.
Antras: abiturientams ir studentams stebint prabangiai baruose alų geriančius „suaugusiuosius“ turi kilti neapsakomas noras mokytis, padaryti karjerą ir gauti tokią algą, kad galėtų sau leisti ateiti į barą išgerti alaus.
Tačiau net turėdamas pliusų, įstatymas yra kvailas.
Du pagrindiniai lietuviškos televizijos rinkos žaidėjai – LNK ir TV3, pigesniais ar brangesniais šou pristatė naujuosius savo laidų tinklelius. Bekomprosmisė kova prasidėjo.
Televizijos laidos pastatytos viena prieš kitą lyg įpykę buliai. Anonsus galime lyginti su kanopomis, rausiančiomis arenos smėlį, šokiruojantys kadrai – nuo pykčio žaižaruojančios buliaus akys, iš šnervių virstantys garai – lyg atviriausi prisipažinimai TV studijoje, o trykštantis kraujas – tiesiog trykštantis kraujas.
Kiekvieną rytą biuruose tikrinami telemetrų duomenys: kam fiesta tęsiasi, o kam – skambina varpai.
Bet palikime bulių augintojus palinkusius prie populiariausių laidų dešimtukų. Ne mūsų tai daržas, ne mūsų ir pupos. Geriau pasižvalgykime po tamsiąją TV laidų konkurencijos pusę. Pasidomėkime, kokios laidos labiausiai domina lietuviškus „piratus“.
Pasirodo, kad lietuviška interneto bendruomenė dalinasi ne tik naujausių filmų camrip’ais ar JAV serialų naujausiomis dalimis. Prie kompiuterių sėdintys žmonės mėgsta ir lietuvišką produkciją.
Svarbiausia, kad internetiniai „piratai“ negali žiūrėti lietuviškų televizijų laidas, o po to pasiteisinti „daugiau nieko nerodė, nebuvo ką veikti“. Jeigu siuntiesi – vadinasi nori pažiūrėti. Nenorėtum – siųstumeisi ką nors kitą.
Apžvalgą pradėkime nuo praėjusio sezono pabaigos. Kokios laidos buvo populiariausios vienoje lietuviškoje torentų svetainėje? Surūšiavau pagal abėcėlę:
Skiriasi nuo telemetrų laidų dešimtuko, ar ne? Che Kuolis valdo!
O ką lietuviška internetinė bendruomenė mėgo žiūrėti vasarą? Sąrašas:
Vidinis balsas man sako, kad specializuotos, apie žmonių pomėgius rodančios lietuviškos laidos (pvz. žvejybinės, kaip „Vienam gale kablys“ ar „Žilvino atostogos“), turi pačias geriausias perspektyvas lietuviškame internete. Jeigu produktas bus kokybiškas – aistringas žvejys (medžiotojas, kolekcionierius ir t.t.) jį tikrai susiras ir taps nuolatiniu vartotoju. Taip tarp populiariausiųjų atsirado nepopuliarios televizijos TV1 laida.
Naujame sezone kol kas karaliauja serialai. Tiesa, ne tiek daug autorinių laidų LNK ir TV3 spėjo parodyti:
Galiausiai – populiariausių laidų trejetukas pagal „seederius“ (rugpjūčio 26 d.):
Vietoje išvadų. Galima spėti, kad įsigalėjęs tv-on-demand (televizija pagal pareikalavimą) servisas stipriai pakeistų žiūrimiausių lietuviškų laidų sąrašą. Tai ir gerai, ir blogai.
Viena vertus, į viršų kiltų pramoginės (kad ir kaip tai ciniška, bet kriminalines laideles priskirčiau prie pramoginių) laidos ir serialai. Zvonkės ir Mios muštynės būtų viršuje. Šūdas neskęsta. Jeigu dabar reikia rinktis, kurią iš tuo pačiu metu rodomų blizgančių laidelių žiūrėti, tv-on-demand laikais abi peržiūrėtume vieną po kito.
Žiūrint iš kitos pusės, daugiau galimybių sužibėti turėtų originalios, iš minios išsiskiriančios, į mainstream’ą nepataikančios laidos, šiuo metu nukištos į tinklelio ar nepopuliarių kanalų užkampius. Pvz. laidos apie žvejybą arba R.Maskoliūno ir Che Kuolio pasakojimai apie šį bei anapusinį pasaulius.
Pabaigai. Jeigu LTV rūpi misijos vykdymas ir noras pasiekti kuo daugiau žiūrovų, jie galėtų atidaryti nuosavą tracker’į arba sudėti laidas į jau veikiančius populiariausius lietuviškas torentų svetaines. Pripažinkime, ten sėdi didelė lietuvių (taip pat ir emigrantų) dalis. Be to, tai beveik nieko nekainuoja. Norvegijos visuomeninis kanalas taip ir padarė.
Deja, net leisdama atsisiųsti savo laidas į kompiuterį, LTV kol kas nedaug skiriasi nuo komercinių kanalų. Jiems rūpi kuo daugiau žiūrovų prie žydrųjų dėžučių, kuo aukštesni reitingai ir kuo daugiau TV reklamos pinigėlių.
Pasislėpęs kieme A.Smetonos gatvėje, prieš buvusią Generalinę prokuratūrą, atsidarė sumuštinių baras „Dineris“.
Dienos sriuba čia kainuoja 4 Lt, sumuštiniai – 6,5, salotos – po 7,5 Lt. Plačiau galite pasiskaityti jų puslapyje. Trumpa info iš ten:
Mūsų pačių gaminamas maistas skanus, o aptarnaujame greitai. Kasdien kepama balta duonelė puikiai tiks prie naminės sriubos, verdamos iš natūralaus jautienos sultinio. Mėsos, pieno produktus bei daržoves perkame tik iš Lietuvos augintojų. Sumuštiniams naudojame kiaulienos ir jautienos kumpį, kalakuto krūtinėlę, žuvį (konservuotas nesmulkintas tunas) bei mocarelos sūrį. Jeigu užsuksite pas mus, patys galėsite sukurti savo sumuštinį. Visą maistą parduodame ir išsinešimui.
Viskas atrodo idealu – vietoje keptos duonelės, ūkininkų daržovės, natūralus sultinys… Vis dėlto įmesiu keletą akmenėlių į jų daržą.
Pirma: darbuotojai labai malonūs ir paslaugūs, tačiau iki „aptarnaujame greitai“ dar toli. Jeigu prieš jus eilėje stovi du ar trys žmonės, nusiteikite – reikės palaukti. Panašios užkandinės užsienyje sukasi kelissyk greičiau. Vertėtų susėsti visiems darbuotojams ir panagrinėti, kuris procesas labiausiai stabdo.
Antra: padirbėti reikia ir sumuštinių receptų kūrėjams. Mano nuomone, kiaulainyje padažo buvo per daug, jo skonis nustelbė kitus produktus. Tačiau net ir tokie sumuštiniai žymiai geriau nei aliejumi permirkę „Wok to Walk“ makaronai.
Trečia: ant sienos kabantis TV rodė „Fashion TV“.
Net ir privardinęs trūkumų laikau už „Dinerį“ špygas, kad jiems kuo geriausiai sektųsi. Lai auga ir tobulėja, nes kokybiško greito maisto užkandinių Vilniuje trūksta.
Žiaumodamas sumuštinį prie staliuko mąsčiau: kodėl ši užeiga neveikė R.Pakso skandalo laikais, kai minios žurnalistų dienų dienomis sėdėdavo prie Generalinės prokuratūros… Būtų neblogą apyvartą pasidariusi.
Twitteris Lrytas.lt videonaujienos